Inozinas ištvermės sporte: kodėl jis domina sportininkus?

Ištvermės sportininkai nuolat ieško būdų, kaip geriau organizuoti treniruotes, mitybą ir atsistatymą. Tarp įvairių sporto papildų galima sutikti ir inoziną – natūraliai organizme randamą purino nukleozidą.

Tačiau kuo inozinas sudomino ištvermės sporto bendruomenę ir kodėl jis apskritai buvo pradėtas naudoti sporte?

Kas yra inozinas?

Inozinas yra purino nukleozidas, sudarytas iš hipoksantino ir ribozės. Organizme jis yra susijęs su purinų apykaitos procesais ir dalyvauja medžiagų apykaitos grandinėse, susijusiose su nukleotidais.

Būtent dėl šio ryšio su ląstelių energijos apykaitos procesais inozinas prieš kelis dešimtmečius sudomino sporto mitybos specialistus ir sportininkus.

Kodėl inozinas buvo pradėtas vartoti sporte?

Susidomėjimas inozinu sporte daugiausia kilo iš hipotezės, kad jis galėtų būti susijęs su organizmo energijos apykaitos procesais fizinio krūvio metu.

Buvo keliama prielaida, kad papildomas inozino kiekis galėtų turėti įtakos tam tikriems fiziologiniams procesams, todėl jis buvo pradėtas tyrinėti kaip potenciali ergogeninė medžiaga – kitaip tariant, kaip medžiaga, kuri galėtų būti naudinga sportiniam pajėgumui.

Dėl šios priežasties inozinas buvo įtrauktas į kai kurių ištvermės sportininkų papildų racioną.

Vis dėlto svarbu atskirti teorinį mechanizmą nuo praktinio rezultato.

Ką rodo tyrimai?

Inozinas buvo tiriamas tiek su bėgikais, tiek su dviratininkais. Viename tyrime, kuriame dalyvavo gerai treniruoti ištvermės bėgikai, 6000 mg inozino per parą neparodė reikšmingo poveikio 3 mylių bėgimo rezultatui ar VO₂ maksimumui.

Panašūs rezultatai gauti ir tiriant dviratininkus. Penkias dienas vartojus inoziną, nebuvo nustatyta pagerėjimo atliekant aerobinio ir anaerobinio pajėgumo testus. Tyrime taip pat pastebėtas padidėjęs šlapimo rūgšties kiekis.

Kitame tyrime taip pat nenustatyta jokio reikšmingo aerobinio ar anaerobinio pajėgumo pagerėjimo, o autoriai padarė išvadą, kad inozinas neturėjo ergogeninio poveikio.

Todėl šiandien nėra pagrindo teigti, kad inozino papildai savaime pagerina ištvermės sportininko rezultatus.

Tai kodėl sportininkai vis dar domisi inozinu?

Atsakymas gana paprastas – dėl jo biologinio vaidmens ir istorinio susidomėjimo šia medžiaga.

Inozinas yra susijęs su purinų ir nukleotidų apykaita, todėl jis atrodo įdomus būtent iš sporto fiziologijos perspektyvos. Tačiau vien tai, kad medžiaga dalyvauja tam tikruose organizmo procesuose, nereiškia, kad papildomas jos vartojimas pagerins sportinį rezultatą.

Tai geras pavyzdys, kodėl vertinant sporto papildus svarbu atskirti biologinį mechanizmą, teorinę hipotezę ir klinikinių tyrimų rezultatus.

Inozinas ir ištvermės sportas šiandien

Šiuolaikinėje sporto mityboje inozinas nėra priskiriamas prie papildų, kurių veiksmingumas ištvermės rezultatams yra gerai pagrįstas. Tarptautinio olimpinio komiteto konsensuse apie maisto papildus pabrėžiama, kad nors papildai yra plačiai naudojami sporte, tik nedidelė jų dalis turi tvirtus įrodymus dėl tiesioginės naudos sportiniam rezultatui.

Todėl inoziną geriau vertinti kaip įdomią sporto mitybos ir fiziologijos temą, o ne kaip garantuotą būdą pagerinti ištvermę.

Į ką verta atkreipti dėmesį?

Svarbu nepamiršti, kad didesnis kiekis nebūtinai reiškia didesnę naudą. Tyrimuose naudotos gana didelės inozino dozės, o kai kuriuose jų buvo stebimas šlapimo rūgšties koncentracijos padidėjimas.

Todėl prieš įtraukiant inoziną ar kitą mažiau ištirtą papildą į savo mitybos planą verta įvertinti visą mitybą, treniruočių krūvį ir individualią situaciją.

Tai leidžia apie inoziną kalbėti ne kaip apie „stebuklingą ištvermės papildą“, o kaip apie medžiagą, kurios vieta sporto mityboje buvo ir tebėra tyrinėjama.

Visi inozino papildai šioje nuorodoje.