Pravėrus “Orikso” ofiso duris Panevėžyje pasitinka gan įprastas buhalterinei įmonei būdingas vaizdas – šūsnis dokumentų ir kruopščios moterys, palinkusios prie kompiuterio ekranų. Gal tik murkiantis katinas, kuris čia gyvena, išduoda apie laisvę ir kitoniškumą. Visgi būtent čia nutarėme paieškoti dar vieno tylaus herojaus – šios įmonės vadovės Rimos Samoilovos.
Pasiektos viršukalnės: Gerlach (Skovakija-2654 km), Mont Blanc (Prancūzija-4809 km), Ararat (Turkija – 5,137 m), Elbrus (Rusija – 5,642 m), Camino de Santiago France (800 km) ir Primityvo (322 km) tėra tik dalis pasiekimų šios moters gyvenime, kuriame aktyvus laisvalaikis yra neatsiejama gyvenimo dalis.
Kas tavo gyvenime atsirado pirmiau: kalnai ar žygiai?
Galima pagrįstai teigti, kad kalnai, nors norint į juos patekti, tenka gerokai pažygiuoti. Šiaip gyvenime niekada nepriimu spontaniškų sprendimų – bet kas liečia keliones, tai idėjos ir kryptys šauna iš niekur. Keliauti į Slovakijos kalnus su kelionių organizatorium „Ditma“ taip pat pasirinkom spontaniškai, net neįsivaizduodami kas mūsų laukia. Iš žygio grįžau labai fiziškai pavargusi, paaukojusi kalnams du kojų nagus, bet jausmas liko geras. Supratau, kad tai man žymiai geriau, nei gulėti prie jūros ir degintis kankinantis dėl atrodo beprasmiškai bėgančio laiko. Pasireiškė aštrūs “ligos” simptomai – kalnai Slovėnijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Prielbrusijoje. Vasarą – žygiai, žiemą – slidės. Labai malonu šiemet buvo įkopti į Ararato kalną. Po tiek laiko sugrįžom į kalnus – nostalgiški prisiminimai.
Beveik visuose žygiuose ir kopimuose į kalnus keliauji kartu su vyru.Jis tave lydi ar tu jį?
Šiemet sukako 30 metų kai esame kartu. Sąžiningai pasakius, nežinau kokie yra jo pomėgiai. Jei esu tikra, kad mintis patiks, tariamės dėl kelionių, jei žinau, kad svyruos – tiesiog konstatuoju faktą, kad pasiderintų laiką, nes – keliaujam! Taip. Savanaudiška. Žinau! Bet nežinau, kam ką padariau blogo, kad savaitgaliais sėdėčiau namuose. Vyras, manau pasakytų, jei nenorėtų leistis į tokias avantiūras. Jis mielai atsipurto organizacinių reikalų ir (bent jau man taip sako) jam viskas tinka – patinka. Bandau neatidėti gyvenimo rydienai, gyventi čia ir dabar. Tai net nežinau, kaip čia teisingai atsakyti į tokį klausimą. Nelydim viens kito – kol kas tiesiog einam kartu ta pačia kryptimi.
Papasakok kuo tave sužavėjo ilgi žygiai pėsčiomis?
Dirbu protinį sėdimą rutininį darbą. Jaučiu poreikį išsikrauti fiziškai ir perkrauti smegenis. Žygiai tam puikiai tinka. Tiesiog esu įsitikinus, kol judi – tol gyveni. Žygiuoti pradėjom ne taip jau senai. Žygiai yra tam tikros patirtys, tam tikra atsiverianti pamiršta istorija. Aš daugiau stebėtoja nei aktyvistė. Man patinka stebėti kaip žmonės džiaugiasi paprastais dalykais, juokauja, padeda vienas kitam. Tai laikas sau ir pamirštiems potyriams. Aš jau daugiau nei 10 metų į darbą ir iš darbo vaikštau pėsčiomis. Kiekvieną dieną. Nesvarbu – lyja, sninga ar spigina saulė. Ir būdavo taip, kad nepastebėdavau kada sužėlė žolė ar sužaliavo medžiai, kada jie numetė lapus. Tiesiog uždarai namų duris ir jau mintys dėlioja darbus, ruošiasi dienai. Eini ir nieko aplink nematai. Tai nėra normalu. Ateina ta diena, kai gyvenimas tave pristabdo, supurto ir suteikia šansą pasistengt iš naujo. Nežinau, gal tai vidutinio amžiaus krizė? Kas perka motociklus, kas keliaja pas Tibeto vienuolius, o aš matyt deduos kuprinę ir pirmyn. Patinka tas pojūtis, kad esi atsakinga tik už save, kad poreikiai iš tikro yra labai minimalūs, kad visas grožis yra paprastume.
Koks buvo sunkiausias žygis, kurį esi patyrusi?
Matyt pats pirmasis kalnų žygis. Su draugais išvykome į kalnus pasivaikščioti savarankiškai. Tuo metu mokiausi, buvo du vaikai, dirbau per kelis darbus. Nebuvo laiko rūpintis savimi. Nors jie 13 metų vyresni už mane – aš nespėjau eiti, dūsdavau, skaudėjo kojas, nugarą. Buvo be proto sunku. Suvokiau, kad toks gyvenimo tempas prie gero neprives, reikia rasti laiko judesiui. Praėjau žygius sukąstais dantimis. Kaltinti galėjau tik save – reikia judėti. Niekas už mane pačią mano sveikata nepasirūpins. Tai buvo žygis į judesį. Jei kalbant apie šiuos metus – tai 28 km laiptukų – Cingue terre kelias. Kerintis, lepinantis vaizdais. Tik protingi eina per dvi – tris dienas, bet mes gi iš Lietuvos!
Sakoma, kad Camino de Sant Santiago yra keičianti patirtis. Kokia buvo tavoji patirtis, ar grįžai pasikeitusi?
Man labai reikėjo to laiko su savimi. Jaučiaus emociškai labai pažeidžiama, pykau ant pasaulio, ieškojau kažkokios teisybės. Atrodė, visas pasaulis prieš mane. Nebemačiau tikslo daugelyje dalykų. Pavargau nuo žmonių, perkeltų jų problemų. Visą gyvenimą dirbu kempine tarp dviejų priešingų ar konfiktuojančių pusių – tarp giminų, draugų, tarp klientų ir institucijų. Nieko neatstumdavau, atrodo nieko nekritikavau. Suprasdavau juos. Bandydavau pozityviai palaikyti, pralinksminti, parodyti, kad yra kitų sprendimų. Mano pasaulyje žmogus visada turi teisę klysti. Atrodė, kad bet kada galėsiu atsiremti į juos, bet… Atsimušiau į sieną. Niekam nereikia svetimų problemų, visi persisotinę savom bėdelėm. O žmogui labai svarbu būti reikalingam. Svarbu žinoti, kad kažkam esi svarbus. Labai. Kažkoks įskiepytas kaltės jausmas, kurį be to, kad jauti pats, tau dar bando primesti kiti. Camino Frances buvo pats geriausias sprendimas mano gyvenime susitaikymui su savimi. Tie 800 km pareikalavo fizinių jėgų, atpalaidavo emocijas, suteikė ramybę viduje. Neslėpsiu, buvo visko – ir keiksmų, ir ašarų, ir beviltiškumo. Negalėjau šių emocijų kontroliuoti – atrodo jos veržėsi iš vidaus lyg vanduo iš dužusio indo. Pirmą kartą pabendravau su žmogumi tik po dviejų savaičių ėjimo. Bendravimą išprovokavo latvis savanoris dirbęs vienoje Albergėje – nes gi atėjo braliukas! Jei ne jis – matyt būčiau patylėjus dar kokią savaitę. Tik 7 kg poreikių ant kupros, tik tu ir kelias. Vieninteliai rūpesčiai – surasti geltonas rodykles, maisto ir nakvynę. Labai geras jausmas pasiekus Santjago de Kompostela katedrą. Emocijos išsiveržia ašarų pliūpsniais, šiek tiek apmaudo – kad viskas baigėsi, bet viską vaikikuoja nenusakoma ramybė – probelemos dabar atrodo juokingos, gyvenimas įvairiaspalvis. Antrasis Camino Primityvo žygis buvo vos ne tris kartus trumpesnis, tai tokios euforijos nepatyriau. Visiems sakau, kad man pritrūko laiko išsiduoti. Nepaisant to, prie katedros vistiek teko ašarą nubraukt.
Kas tau paliko didžiausią įspūdį einant Camino keliais?
Žmonės. Stebėjau juos. Daug žmonių eina vieni. Kiti poromis. Labai daug vyresnio amžiaus žmonių – jie labiau mėgsta eiti grupėmis. Yra ir jaunimo. Kažkam tai įgyvendinta svajonė, kažkam draugų ir pažinčių paieškos, kažkas tiesiog užsilikęs kely ir gyvena jame. Kaip nebūtų keista, manau šį piligriminį kelią eina mažiausiai dėl religinių motyvų. Daugiau eina dėl savęs. Kely žmonės yra pakeleiviai, juos sieja nesusakoma bendrystė, kažkokia aura. Jie tave supranta iš pusės žodžio, jie draugiški, geranoriški, visada padės. Ko mažiausiai tikėjausi ten rasti – tai atjautą. Ji tiesiog tvyro ore, ją pasiimi be žodžių, be apsikabinimų. Tiesiog jatiesi esantis suprastas ir priimtas. Labiausiai sukrėtė – keturių kartų žygis. Už parankių vedė senolį paskutinius 100 km iki Santjago de Kompostela – tiek reikia, kad gauti kompostelą – piligriminės kelionės prie Šv. Jokūbo kapo akreditaciją. Galbūt tai buvo jo paskutinė valia, gal intencija į sveikatą, gal viso gyvenimo svajonė. Svarbu, kad šalia buvo sūnūs, anūkas, ir jo provaikaitis. Buvo be galo gražu ir jautru. Tokie vaizdai labai įprasmina kelią. Ir pats tampi tos stebuklingos prasmės dalimi.
Kokie tavo ateities keliai, kuriuose norėtum pabuvoti ir kokios viršūnės, į kurias norėtum įkopti?
Yra norų ir svajonių. Norėčiau į kalnų fanų meka nukulniuoti- iki bazinės Everesto stovyklos. Taip pat iki didžiausio Afrikos kalno – Kilimandžaro. Labai norėčiau praplėsti kelionių geografiją pakulniuoti po Patagoniją. Yra puikių žygių trasų Madeiroje, Portugalijoje, čia pat Mullerthal Trail. Pastaruoju metu daug žygiuojame Lietuvoje. Fantastiškai graži, žalia šalis. Ypač jei eini kaimais, laukais, kalvom, piliakalniais. Šio sezono atradimas žygeivių komanda – Aplink Lietuvą. Šie šaunuoliai pavedžioja tokiomis bekelėmis, kur pats niekada ten kojos neįkeltum.
Kaip manai, kas paskatina žmogų ramų darbą ofise iškeisti į šimtus kilometrų?
Potyriai, aplinka, ramybė. Vėlgi rutinos ir sėdimo darbo iškeitimas į judesį. Dar bėgimas nuo buities, nes dulkėm ir namų tvarkymui niekada nebus galo, o štai gamta ir keliai yra kitokie, nelygu kokiu metų laiku jais žygiuosi. Svarbu, kad noras ir smalsumas pamatyti kažką naujo laimėtų prieš plačiaekranį televizorių. Ilgesni maršrutai gerokai pravėdina galvą. Iki tiek, kad pamiršti koertelių Pin‘ kodus. Asmeniškai aš einu ne dėl medalio, ne dėl to, kad pasipuikuoti – vat padarei tai. Morališkai visada ruošiuos tam, kad galiu nebaigti. Bet ilguose maršrutuose turi laiką tik sau. Tai didelė prabanga šiais visuotinio beprotiško bėgimo, tempo ir reikalų tvarkymo laikais.
Ačiū už pokalbį!